Su mediena dirbantys žmonės pritaikymą randa kone kiekvienam jos gabalui – panaudoję tiek, kiek reikia, likučius sunaudoja jei ne gamyboje, tai šildyme ar ūkyje. Tačiau yra žmonių, kurie kaip tik ir dairosi ne į gerą, sveiką, tačiau į niekam nereikalingą medieną. Manote, kad toks požiūris nėra itin racionalus? Pažvelkite į šiuos darbus – galbūt ir patys susigundysite pakelti garaže numestą seną lentą bei iš jos pagaminti ką nors gražaus.
Jauna amerikietė Emilie Boismain, gaminti įmantrius raštus iš išmestos medienos pradėjo atsitiktinai, tačiau ilgainiui tai virto ne tik pagrindiniu užsiėmimu, tačiau ir pajamų šaltiniu:
“Aš visuomet kažką gaminau, dirbau smulkius darbus, stačiau ir ieškojau niekam nereikalingų daiktų. Kai aš susidomėjau statybomis iš medžio (konkrečiai medžio namelių statyba), aš gyvenau Brukline, Niujorke, tačiau visiškai neturėjau pinigų, todėl medžiagų rinkimas man tapo gyvenimo būdu.
Po to kai surinkau išmestą medieną iš Niujorko ir aplinkinių vietovių, norėdama įsirengti “namelį medyje” vieno iš draugų galerijoje, visą žiemą sėdėjau viduje, todėl pradėjau leisti laiką puošdama stalviršius ir kitaip naudodama atliekamą medieną.
Laimingo atsitiktinumo dėka, šiuos darbus pastebėjo įmonė, kuri norėjo keleto stalų savo parduotuvėms ir paprašė manęs juos pagaminti. Vieninteliai reikalavimai buvo, kad stalai būtų apvalūs, 42 or 60 colių diametro (apie 107 ir 152 cm) skersmens, taip pat pakankamai švariai nušlifuoti, kad klientai nepakiltų nuo stalų su rakštimis (visai sąžiningas reikalavimas) bei, kad kiekvieno stalo dizainas bent kažkiek skirtųsi nuo kito.
Taigi, mano pirmas užsakymas ir praktiškai visiška laisvė daryti taip, kaip noriu, todėl nedelsdama pradėjau dirbti. Be problemų, ar ne? Nė nenumaniau, kaip viskas atrodys tol, kol nepabaigiau. Kadangi naudojau vien tik rastą medį, kurio turėjau ne tiek ir daug, kiekvienas stalviršis tapo galvosūkiu – kaip suderinti vaizdą galvoje su turimos medienos kiekiu.”
