Įsivaizduokite prietemoje skendinčią sceną, kuri akimirksniu nušvinta… išryškėja objektai, sužėri spalvos, atgyja figūros. Režisierius, choreografas ir interjero dizaineris Andrej Prociv šio Vilniuje, Čiurlionio gatvėje, esančio buto interjerą kūrė taikydamas scenoje galiojančius principus. Dėl to čia ypač didelį vaidmenį vaidina išskirtinės, teatrališkos detalės, dekoratyvūs veidrodžiai ir tinkamai parinktas apšvietimas. Šiame būste kiekvienas daiktelis turi savitą istoriją. O į visą šį gyvenimo teatrą kiek pašaipiu, bet supratingu žvilgsniu žvelgia dizainerio alter ego – nemirtingasis Čarlis Čaplinas.
Andrej Prociv įsitikinęs, kad interjere, kaip ir teatre ar gyvenime, viskas turi būti išgyventa ir perleista per asmeninių patirčių prizmę – tik tada mūsų darbo vaisiai bus tikri ir nuoširdūs. Dėl to kurdamas šį interjerą jis ypač atsakingai rinkosi meistrų komandą, keliavo po užsienio sendaikčių turgus, kitas įdomias vietas ir rinko kolekcinius daiktus, pats maišė dažus ir klijavo plyteles.
Įgyvendinti kūrybinę viziją padėjo ir tai, kad projekto užsakovė – gera autoriaus pažįstama, taigi, jiedu suprato vienas kitą iš pusės žodžio. Vilniuje, Čiurlionio gatvėje esantis būstas skirtas trijų asmenų šeimai, mėgstančiai didmiesčių ritmą, keliones ir vertinančiai meno kūrinius. Šioje autentiškoje erdvėje jie pailsi nuo oro uostų ir gatvių šurmulio, technologijų, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad atsitveria nuo pasaulio keturiomis sienomis. Greičiau – atvirkščiai. Tačiau apie viską – nuo pradžių.
„Vos įėjęs į dar statomą butą peržvelgiau erdvę ir tarsi nematomu teptuku mostelėjau įstrižai viso buto.“ Taip tarsi nutiesiau simbolinį taką nuo durų iki lubų, kuriame besimainančios aukso ir sidabro spalvos kuria nepakartojamą piešinį“, – dar net nespėjus užduoti klausimo puola pasakoti projekto autorius. Šios prabangios apdailos plytelės, mano vaizduotėje susisiejusios su vandens paviršiuje matomu mėnesienos taku ar auksiniu kopų smėliu, dar labiau išryškino įstrižai sudėtas grindis. Jos davė toną visam butui, išreikšdamos judesio, laisvės, perspektyvos, nesvarumo pojūtį. Iškart galima suprasti: čia gyvena veržlūs, polėkio nestokojantys žmonės.
Ta pati nesvarumo, nerealumo, atvirų erdvių idėja atsispindi ir spalviniuose sprendimuose. Pavyzdžiui, svetainėje kaip tonas pasirinkta pilkšva spalva, tačiau akcentas krenta į turkio spalvą. Pasak dizainerio, ši spalva inteligentiška ir jauki, suteikianti šilumos, ramybės, harmonijos pojūtį. Ji kuria svajingą atmosferą, asocijuodamasi su jūra ir poilsiu, o kartu primena apie dažnas šeimos keliones iš Londono į Niujorką. Kad išgautų būtent tokią sienos tekstūrą, dizaineris keletą parų laikė dažų dėžutes atidarytas – gavę drėgmės iš aplinkos dažai sutirštėjo, todėl pavyko išgauti sodrią, gilią spalvą.
Užsakovams ir projekto autoriui artima metropolio idėja buvo visiškai įgyvendinta šiame būste. „Tai miesto butas, skirtas žmonėms susitikti, bendrauti ir linksmai leisti laiką. Dėl to ant visų palangių galima prisėsti, o iš svetainės patenkama į balkoną, kuriame vasarą smagu gurkšnoti kokteilius“, – nerūpestingo gyvenimo scenarijus braižo jis. Akivaizdus didmiesčio leitmotyvas atsirado jaunuolio kambaryje: atsigulus ant lovos galima žiūrėti į sieninę spintą puošiančius Manhatano vaizdus ir įsivaizduoti, kad esi kitame pasaulio krašte.
Kelionių ir kultūrų įvairovės idėja keliauja per visą butą. Kur pasisuksi, ten pamatysi objektą iš kokios nors pasaulio vietos ar kultūrinę nuorodą: Čaplino statulėlę iš Prancūzijos, sidabro indų komplektą iš garsaus Londono sendaikčių turgaus, manekeną, papuoštą garsių gamintojų auskarais, afrikietiškus kaklo papuošalus primenančią virtuvės stalo koją ar iš Provanso atsivežtą vartų papuošimą, kuris rado vietą virš didžiojo veidrodžio.
Dizaineris užsimena, kad į šiuolaikinius interjerus visuomet stengiasi įterpti senų, iš šeimininkų vaikystės atkeliavusių daiktų. Jie yra tarsi inkarai globaliame pasaulyje ir simbolizuoja ryšį su vaikystės namais, saugo brangius prisiminimus. Tokie seni, nutrinti, visko matę baldai tampa išskirtiniais akcentais – pavyzdžiui, medinė komoda sūnaus kambaryje, žaismingai „išsišokanti“ jaunatviškame kambaryje. Be to, užsukus į šiuos namus galima pakeliauti ir po meninius laikotarpius: gausu užuominų į art deco ir septintojo dešimtmečio moderną.
Miesto ir architektūros svarbą dizaine liudija ir nestandartinis svetainės langų rutininių užuolaidų sprendimas. Jos padarytos iš… nuotraukų! Nufotografuotas priešais esantis XIX a. pastatas skirtingais metų laikais – žiemą ir vasarą. Dizainerio teigimu, ši idėja kilo norint nenutolti nuo miesto, o kartu jaustis komfortiškai savo namų erdvėje. Žaismingas įspūdis sukuriamas, kai žiemą nuleidžiamos „vasarinės“ užuolaidos, o vasarą – atvirkščiai.
Kalbėdamiesi vis grįžtame prie teatro temos, nes dizaineris vadovauja šokių studijai „AndreDance“ ir neseniai sukūrė naujausią spektaklį „Trys sapnai. Viena naktis“. Andrej įsitikinęs – dizaine, kaip ir scenoje, beveik viskas priklauso nuo apšvietimo – juk tik jis lemia, kokią nuotaiką sukursi, ką paslėpsi, o ką išryškinsi. Dėl to apšviesti įspūdingi buto veidrodžiai, sieninių lėkščių kolekcija, išryškinta minkštųjų svetainės baldų zona, kurioje atėjus svečių verda gyvenimas. Ne mažiau svarbios ir kruopščiai apgalvotos, suderintos detalės – kaip vonios kambaryje, kur niūroką pilką interjerą perskrodžia ryškios vyšninės spalvos spintelė – tarsi padažytos lūpos lietingą vakarą, romantizuoja kūrėjas. Pasirodo, net ir baldai šiame būste veikia kaip personažai – nori išsiskirti iš pilkos masės ir būti pastebėti!
O štai su veidrodžiais, nori nenori primenančiais apie užkulisius, kur grimuojasi ir išeiti į sceną ruošiasi aktoriai, stengtasi nepersūdyti, nesukurti kabareto ar naktinio klubo įspūdžio. Specialiai parinkti veidrodžiai nuožulniomis briaunomis, leidžiantys tą patį vaizdą išvysti skirtingais kampais ir kuriantys žaismingą ornamentiką – ypač saulėtą dieną.
Dizaineris pasakoja, kad visus praktiškus sprendimus lėmė jam puikiai žinomi šeimininkų įpročiai. Pavyzdžiui, virtuvės zona įrengta lakoniškai, nes šeimininkai nemėgsta gaminti. Vis dėlto, virtuvės baldų komplekte sutalpinti visi reikalingi buitiniai prietaisai. Pietų stalo iš viso atsisakyta, vietoj jo pastatytas grakštus marmurinis staliukas. Korpusinis baldas gali būti transformuojamas į barą – tai praverčia, kai reikia pavaišinti daugiau žmonių. Susirinkus svečiams, svetainės sofa išardoma dalimis, kad visi galėtų susėsti ratu, o ant cirko areną primenančio staliuko galima net šokti…
Pasikartojančios ovalios formos šiame bute tarsi simbolizuoja tobulybės siekį. Kaip ir kiekvieną kambarį nepastebimai nutūpę drugeliai – svajones besivejančio žmogaus simbolis. Dizaineris pripažįsta, kad iššūkių būta – reikėjo rasti kūrybingus ir atsakingus meistrus, ne kartą taisyti padarytas klaidas ir sugalvoti, kaip sujungti meno kūriniams prilygstančius daiktus į visumą. Vis dėlto, ilgiau nei metus trukęs procesas buvo malonus visai prie jo dirbusiai komandai, o rezultatas pateisino lūkesčius.
