Antrame aukšte tarp kambarių turim tokį koridoriuką. Nežinau tikslesnio jam pavadinimo, tai tegul taip ir lieka. Koridoriukas mažas, siauras, be langų. Ilgą laiką galinė jo sieną, buvo pagražinta gėlėtu tapetu. Kol vieną dieną kažkuris iš vaikų to tapeto nenuplėšė.
Dar ilgiau siena buvo pusiau pagražinta gėlėtu tapetu. Kokius tris metus tikriausiai. Ir vieną dieną tai pusiau skustai, pusiau luptai sienai atėjo galas. O tiksliau naujas gyvenimas. Išdažiau ją nuo laiptinės dažymo užsilikusiais šviesiais dažais.
Dar truputį paimprovizavau su mokyklinių lentų dažais. Ir pastačiau knygų lentynas. Nuo tada, kai iškraustėm knygas iš didelės lentynos ir darbo kambarį pavertėme miegamuoju, visos knygos gulėjo dėžėse. Pirmiausia, planavau jas sugrąžinti į tą patį kambarį, tik į naujas lentynas. Bet kai pastatėme miegamajame lovą, niekam daugiau vietos nebeliko. Taip pat ir knygoms. Dalį knygų sudėjau į lentyną svetainėje, o visa kita gulėjo dėžėse. Ir gadino nuotaiką.
Man labai sunku buvo nuspręsti, kur knygas dėti, kol sugalvojau, kad koridoriukas tam bus pati tinkamiausia vieta. Dalį knygų sudėjau pagal spalvas, kitas – nugarėlėmis į sieną. Taip padariau norėdama truputį suvienodinti lentynos vaizdą. Lentynos – nebrangios, bet man pasirodė tvirtos ir labai kompaktiškos. Būtent to ir reikėjo. Kaip jos tarnaus, galėsiu papasakot po kokių metų.
