Nei slepiu, nei didžiuojuosi – esu kulinarijos neišmanėlis. Šiais visuotinio maisto ruošimo pamišimo laikais tai šiek tiek netgi ramina. Aišku, kad mėgstu skaniai pavalgyti, o tepdamas sumuštinį netgi atsipalaiduoju ir moku palaikyti pokalbį. Bet nesvaigstu nuo viso to kulinarinio cirko, kuris detaliai dar ir aprašomas storose knygose už tik alkanam skrandžiui suvokiamą kainą. Pats dažniausiai gaminu tuomet, kai vienintelis žiūrovas – bado šmėkla.
Užtat mano jau beveik keturmetis sūnus visas visas kulinarines laidas labai mėgsta – jo negąsdina virtuvės košmarai ir jis labai kantriai klauso tų visų nusivylusių namų šeimininkių, kurios visada turi ką papasakoti net ne apie maistą. Kulinarinį procesą sūnus stebi atidžiai ir susikaupęs, tarsi užhipnotizuotas, o visus pateiktus receptus kruopšiai užsirašo jam vienam suprantama kalba.
Kol sūnus įsigilinęs į dar vieno kulinarinio šedevro kūrimo procesą, aš turiu laiko akimis pažioplinėti po virtuvės dekoracijas, kažkieno namus ar salonus, virtusius kulinarinių laidų filmavimo aikštelėmis. Ir vis įkyriau nuojauta burba, kad daiktų dizaino šiose laidose nerasi ir su filmavimo prožektoriumi.
Turbūt galima rasti tūkstantį priežasčių, kodėl televizijos pasaulyje dizainui į virtuvę draudžiama. Jei televizijoje spalvos ryškesnės, žmonės aukštesni, o jų nuotaika geresnė, tai dizaino nebuvimas tik patvirtina, jog realiame gyvenime situacija, nebijokim šito žodžio – katastrofiška.
Užburtiems skonių ir kvapų magijos visiems tiems kulinarijos mėgėjams, vedėjams, virėjams visai nerūpi, kur ir su kuo pjauti, ragauti ar dėti.
Kita vertus, suprantu, kad galbūt sudėtinga rasti skoningą interjerą, o tokį radus įsiprašyti tam nuolatiniam kulinariniam siautėjimui, kurį stebukladariai montažo režisieriai žiūrovams vėliau paverčia lėta maisto ruošimo meditacija ar jaukiu pasisėdėjimu su ant stalo atskrendančiais patiekalais.
Vertinant netgi amerikietiškais standartais stilingos „Emeco“ aliuminio kėdės greičiausiai stovi tik butaforiniuose CSI kriminalistų apklausos kambariuose. Bet, sau galvoju, gal tose plokščiose 102 cm įstrižainės lietuvių virtuvėse galėtų atsirasti bent keli stilingo dizaino funkcionalūs stalo įrankiai, indai ar aksesuarai? Gal žmonės Lietuvoje bent jau pradėtų įtarti, kad dizainas ir virtuvės pasaulis turi kažką bendro…
Nebūtina mojuoti „Stelton“ peiliais ar šokti su „BV Koninklijke van Kempen & Begeer“ puodais, bet citrinų sultis išspausti su stilinga „Eva Solo“ sulčiaspaude tikrai galima. Jei ir tai per sunku, bent pomidorus sudėti į tos pačios kompanijos dubenį, pelniusį ne vieną prestižinį dizaino apdovanojimą. Juk pomidorai nebraižo…
Kurdami stalo įrankius, indus dizaineriai yra nemažiau išradingi nei projektuodami išmaniuosius telefonus ar elektromobilius. Daug funkcionalių ir smagių virtuvės daikčiukų netgi nekainuoja brangiau už naujausią Gordono Ramsay patiekalų paveiksliukų knygą.
Spėju, jog net pripažintiems kulinarijos žonglieriams praverstų stabili ir patogi suomių „Magisso“ pjaustymo lentelė su dviem stačiomis briaunomis, nes ir jiems visada gresia pavojus įsipjauti. Arba toks stalo įrankis, kurį pirmą kartą pamatęs ištrauktą iš kišenės, net neatspėtum, kam jis skirtas. Bet atpjovęs ir iškart su juo paėmęs pyrago gabalėlį, dažnas pritariamai palinkčios galva.
Televizijos žvaigždūnus su prijuostėm turėtų neraminti vienintelis dalykas – žmonėms kurtas dizainas visada pasiruošęs padėti, jis neatrodo iššaukiančiai ir atkreipia dėmesį jo nereikalaudamas. Arba bent jau pralinksmina. Bet tai – geroji naujiena paprastiems mirtingiesiems.
