Kurkliai – vieni nemaloniausių daržo kenkėjų, nes jų žala dažnai pastebima tik tada, kai augalai jau vysta, daigai lūžta, o šaknys būna apgraužtos. Šie požeminį gyvenimą mėgstantys vabzdžiai kasa tunelius, pažeidžia jaunų augalų šaknis, graužia stiebų pagrindą, bulves, morkas, burokėlius, salotas, braškes ir net šiltnamio augalus. Dėl tvirtų priekinių kojų kurkliai primena mažus kurmius, o jų veikla po žeme gali labai greitai sugadinti kruopščiai prižiūrėtą lysvę.
Lietuvoje daržininkai dažniausiai su kurkliais susiduria drėgnesnėse, puriose, organinių medžiagų turtingose dirvose. Jie ypač mėgsta kompostu, mėšlu ar mulčiu gausiai tręštas vietas, šiltnamius, daržo pakraščius, bulvių, braškių ir daržovių lysves. Norint juos išnaikinti arba bent sumažinti jų kiekį, geriausia taikyti ne vieną stebuklingą priemonę, o kelis metodus iš karto.
Kaip atpažinti, kad darže apsigyveno kurkliai?
Pirmas ženklas – staiga vystantys arba griūvantys daigai. Iš pradžių gali atrodyti, kad augalams trūksta vandens, tačiau palaisčius situacija negerėja. Išrovus tokį augalą dažnai matyti pažeistos arba nugraužtos šaknys. Kurkliai minta šaknimis ir požeminėmis augalų dalimis, todėl jauni daigai gali žūti per labai trumpą laiką. Koppert nurodo, kad europinis kurklys pažeidžia šaknis ir stiebų pagrindą, o jauni augalai gali vysti ir žūti.
Kitas požymis – nedideli tuneliai, pakilusi, išpurenta žemė, skylutės dirvos paviršiuje. Kartais atrodo, kad lysvėje kažkas iš apačios pakėlė žemę. Kurkliai gyvena požeminiuose urvuose, yra aktyvesni naktį, todėl dieną juos pamatyti sunku. Būtent dėl slapto gyvenimo būdo kova su jais dažnai užsitęsia.
Kurklių žala dažniausiai didžiausia pavasarį ir vasaros pradžioje, kai darže daug jaunų, gležnų augalų. Nukenčia kopūstų, pomidorų, paprikų, agurkų, salotų daigai, taip pat šakniavaisiai, braškės, bulvės. Jeigu vienoje lysvėje vis iš naujo randate nuvirtusių daigų, verta patikrinti, ar po žeme nėra kurklių tunelių.
Kodėl kurkliai taip sunkiai išnaikinami?
Kurklys nėra paprastas paviršiuje ropojantis vabzdys. Didžiąją gyvenimo dalį jis praleidžia po žeme, todėl purškalai ar paviršinės priemonės dažnai neveikia. Jis kasa tunelius, juda tarp lysvių, slepiasi gilesniuose dirvos sluoksniuose ir gali greitai grįžti į tas vietas, kur sąlygos jam palankios.
Europinis kurklys yra paplitęs daugelyje Europos vietų, o mokslinėje literatūroje nurodoma, kad jis gali kenkti daržams, bulvėms ir kitoms kultūroms; tarp dažniausiai minimų kontrolės priemonių – gilus rudeninis dirvos įdirbimas, tarpueilių purenimas, žieminiai spąstai ir kitos integruotos priemonės.
Todėl svarbiausia taisyklė tokia: kurklių negalima tikėtis išnaikinti per vieną dieną. Veiksmingiausia strategija – nuolat mažinti jų populiaciją, naikinti lizdus, gaudyti suaugėlius, saugoti jautriausius daigus ir neduoti jiems patogių sąlygų daugintis.
1. Gilus rudeninis dirvos perkasimas
Vienas veiksmingiausių tradicinių būdų – gilus rudeninis dirvos perkasimas prieš šalčius. Kurkliai žiemoja dirvoje, todėl giliai perkasant lysves galima suardyti jų urvus ir iškelti kenkėjus ar jų žiemojimo vietas į paviršių. Kai užklumpa šalnos, dalis jų žūsta nuo šalčio arba tampa lengviau pasiekiami paukščiams.
Šis metodas ypač tinka ten, kur kurklių būna kasmet. Rudenį verta perkasti ne tik pagrindines lysves, bet ir šiltnamį, komposto pakraščius, vietas prie mėšlo krūvų, braškyno ir bulvių plotų. Lietuvos sodininkystės portaluose taip pat minimas gilus rudeninis perkasimas kaip svarbus žingsnis, nes iškėlus kurklių žiemojimo lizdus į paviršių, jie tampa pažeidžiami šalčio.
Svarbu nepalikti didelių organinių krūvų prie pat šiltnamio ar lysvių. Mėšlas, pūvantis mulčias, šiltos komposto sankaupos – puikios vietos kurkliams slėptis.
2. Mėšlo arba komposto spąstai rudenį
Kurklius galima vilioti į dirbtines žiemojimo vietas. Rudenį, kai jie ieško šiltesnių vietų žiemai, darže galima iškasti kelias 30–50 cm gylio duobes ir pripildyti jas šviežesnio mėšlo, komposto ar augalinių liekanų. Tokia vieta skleidžia šilumą ir vilioja kurklius.
Kai prasideda šalčiai, šias duobes reikia atkasti ir turinį išsklaidyti ant dirvos paviršiaus. Ten susirinkę kurkliai ir jų lervos žūva nuo šalčio arba tampa paukščių grobiu. Tai senas, bet labai logiškas metodas, nes išnaudojamas pats kurklių polinkis ieškoti šiltos, organinių medžiagų turtingos vietos.
Šį būdą verta taikyti keliose daržo vietose, ypač šalia šiltnamio, braškyno, bulvių lauko ar tų lysvių, kur žala buvo didžiausia. Kuo daugiau spąstų, tuo didesnė tikimybė sumažinti populiaciją.
3. Pavasarinis lizdų ardymas
Pavasarį ir vasaros pradžioje kurkliai dauginasi. Patelės dirvoje įsirengia lizdus, kuriuose deda kiaušinius. Jei tokius lizdus pavyksta aptikti ir sunaikinti, galima ženkliai sumažinti būsimą kenkėjų kiekį.
Lizdų verta ieškoti ten, kur dirva puri, šiltesnė, drėgna, bet ne permirkusi. Įtarimą turėtų kelti paviršiuje pakilusi žemė, tuneliai, nuolat vystantys daigai. Atsargiai pakasus galima rasti kamerą su kiaušinėliais arba jaunomis lervomis. Tokius lizdus reikia sunaikinti, o dirvą gerai supurenti.
Tai nėra pats greičiausias darbas, bet labai veiksmingas mažame darže. Jeigu kasmet tiesiog renkate suaugusius kurklius, bet neliečiate lizdų, problema kartosis.
4. Vandens spąstai su lygiomis sienelėmis
Kurklius galima gaudyti į įkastus indus. Tam tinka stiklainiai, kibirėliai ar plastikiniai indai lygiomis sienelėmis. Juos reikia įkasti taip, kad indo kraštas būtų lygiai su dirvos paviršiumi. Judėdamas tuneliais ar paviršiumi kurklys įkrenta ir nebegali išlipti.
Į indą galima įpilti šiek tiek vandens. Kai kurie daržininkai naudoja ir alaus kvapą, tačiau kurklių atveju patikimiau veikia pats įkritimo principas ir tinkama vieta. Spąstus dėkite ten, kur matote tunelius, prie šiltnamio kraštų, palei lysvių perimetrą, šalia komposto ar mėšlo zonų.
Spąstus reikia tikrinti kasdien, ypač ryte. Jeigu paliksite juos savaitei, jie taps neprižiūrimi ir gali pradėti skleisti nemalonų kvapą arba tapti pavojingi kitiems smulkiems gyvūnams. Kad į juos nepatektų naudingi gyvūnai, spąstus galima dengti lentelėmis su nedideliu tarpu.
5. Apsauginiai žiedai jauniems daigams
Jeigu kurkliai kasmet naikina pomidorų, kopūstų, paprikų, agurkų ar salotų daigus, verta naudoti fizines apsaugas. Paprasčiausias variantas – sodinti daigus į apsauginius cilindrus. Juos galima pagaminti iš nupjautų plastikinių butelių, storesnio kartono, specialių daigų žiedų ar plastikinių vazonėlių be dugno.
Žiedas turi būti įkastas į dirvą bent kelis centimetrus, kad kurklys negalėtų lengvai patekti prie stiebo iš šono. Virš žemės taip pat turi likti keli centimetrai apsaugos. Tai ypač naudinga pirmosiomis savaitėmis po daigų pasodinimo, kai augalai dar silpni ir jų šaknų sistema maža.
Šis metodas neišnaikina kurklių, bet apsaugo vertingiausius augalus. Jis labai tinka šiltnamyje, kur kiekvienas pomidoro ar agurko daigas svarbus.
6. Dirvos purenimas tarpueiliuose
Reguliarus dirvos purenimas tarpueiliuose trukdo kurkliams ramiai gyventi ir daugintis. Purenant suardomi tuneliai, išdžiovinami viršutiniai dirvos sluoksniai, sunaikinama dalis kiaušinėlių ar jaunų lervų. Tai ypač naudinga pavasarį ir vasaros pradžioje.
Purenimą verta derinti su apžiūra. Jei pastebite tunelius, skylutes, pakilusią žemę, tą vietą atsargiai prakaskite. Dažnai būtent ten galima rasti kurklį arba lizdą.
Tik nepersistenkite aplink jautrias šaknis. Braškynuose, šalia salotų ar jaunų daigų purenkite atsargiai, kad nepažeistumėte pačių augalų.
7. Biologinės priemonės: naudingi nematodai
Viena modernesnių biologinių priemonių – entomopatogeniniai nematodai. Tai mikroskopiniai organizmai, kurie gali parazituoti tam tikrus dirvos kenkėjus. Kai kurie gamintojai kurklių kontrolei mini Steinernema carpocapsae nematodus, kurie naudojami kaip biologinė priemonė prieš kurklius ir kitus dirvoje gyvenančius vabzdžius.
Nematodai gali būti naudingi, tačiau svarbu laikytis instrukcijos: dirva turi būti pakankamai drėgna, temperatūra tinkama, priemonė negali būti laikoma saulėje ar per karštai. Jei nematodus išliesite į sausą dirvą per kaitrą, rezultatas gali būti silpnas.
Tai nėra pigiausias būdas, bet jis tinka tiems, kurie nori vengti agresyvios chemijos, ypač šiltnamiuose, daržovių lysvėse ir vietose, kur auginamas maistas šeimai.
8. Natūralūs priešai darže
Kurklius lesa paukščiai, kai kurie smulkūs žinduoliai, varliagyviai. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje verta kurti gyvesnį sodą: palikti vietos paukščiams, nevengti biologinės įvairovės, įrengti vandens kampelį, saugoti ežius, rupūžes, driežus.
Žinoma, vien paukščiai problemos neišspręs, ypač jei kurklių labai daug. Tačiau daržas, kuriame nėra jokių natūralių priešų, kenkėjams tampa patogesnis. Todėl geriausia derinti tvarkingas lysves su biologinei įvairovei palankiais sodo pakraščiais.
9. Atsargiai su cheminėmis priemonėmis
Kai kurklių labai daug, daržininkai ieško specialių granulių ar jaukų. Tokios priemonės gali būti veiksmingos, bet jas reikia naudoti labai atsakingai. Visada būtina rinktis tik Lietuvoje registruotas priemones, skirtas būtent tam kenkėjui ar dirvos kenkėjų grupei, ir tiksliai laikytis etiketės.
Ypač atsargiai reikia elgtis, jei darže lankosi vaikai, augintiniai, ežiai, paukščiai. Nuodingi jaukai gali kelti riziką ne tik kurkliams. Todėl maistiniuose daržuose pirmiausia verta išbandyti mechaninius, biologinius ir agrotechninius metodus, o chemines priemones palikti kraštutiniams atvejams.
10. Ko geriau nedaryti?
Nereikėtų į kurklių urvus pilti naftos produktų, benzino, stiprios chemijos, chloro ar kitų buitinių skysčių. Tokie „liaudiški“ metodai gali užteršti dirvą, pakenkti augalams ir padaryti daugiau žalos nei naudos. Darže, kuriame auginamos daržovės, ypač svarbu vengti visko, kas gali likti dirvožemyje.
Taip pat nereikėtų tikėtis, kad vienas česnako, svogūnų lukštų ar žolelių nuoviras išnaikins gausią kurklių populiaciją. Kai kurie kvapai gali trumpam trikdyti kenkėjus, tačiau kurkliai gyvena po žeme ir greitai randa kitus takus. Tokias priemones galima naudoti papildomai, bet jos neturėtų būti pagrindinis kovos būdas.
Veiksmingiausias planas, jei kurklių daug
Jeigu kurklių darže tikrai daug, elkitės etapais. Pirmiausia apsaugokite svarbiausius daigus fiziniais žiedais. Tada pradėkite gaudyti kurklius į įkastus indus ir reguliariai tikrinkite spąstus. Pavasarį purenkite tarpueilius ir ieškokite lizdų. Rudenį įrenkite mėšlo ar komposto spąstus ir prieš šalčius juos išverskite. Vėlyvą rudenį giliai perkaskite labiausiai pažeistas vietas.
Jeigu problema kartojasi metai iš metų, verta pagalvoti apie biologinius nematodus. Jie gali būti ypač naudingi šiltnamyje arba mažesniuose plotuose, kur norisi tikslingesnės kontrolės.
