Pradedame naują ciklą, kuriame susipažinsime su lietuvių dizaino kūrėjais. Šįkart pristatome interviu su mama ir dukra, kurios kartu kuria kilimus.
–Papasakokite apie save. Ką veikiate, ar veikėte iki atsirandant kilimams Jūsų gyvenime? Kaip atsirado „Kilimai kilimėliai“? Kaip kilo idėja?
–Rankdarbiai – senas mūsų giminės moterų pomėgis. Mano prosenelė ir močiutė vakarais niekuomet nesėdėdavo tuščiomis rankomis, vis siuvo, mezgė, nėrė, siuvinėjo. Matyt, kartu su virbalais, vąšeliais, adatų dėžutėmis ir siūlų kamuoliukais ir mudvi su mama būsime paveldėjusios šį polinkį.
Kilimėliai visą laiką buvo akiratyje, tik gal iš pradžių jie nebuvo tokie spalvingi, nes prosenelė ir močiutė juos mezgė iš to, kas būdavo po ranka: skudurėlių, sukarpytų kojinių, užsilikusių siūlų galiukų.
Būtent mama ėmė nerti tokius spalvingus ir estetiškus kilimus. Ir kai jų prinėrė tiek, kad nuklojo visus namus, sodo rąstinuką ir neliko neapdovanotas nė vienas draugas, o kilimai vis kaupėsi ir kaupėsi, nutariau atidaryti Facebook puslapį, kuris būtų tarsi virtuali kilimų paroda.
Kai kilo mintis atidaryti Facebook puslapį, jau kelerius metus buvau motinystės atostogose ir labai norėjau kokios nors naujos veiklos. Mamai kilimų nėrimas – tarsi vakaro meditacija po įtemptos darbo dienos vienoje elektrotechnikos įmonių, kurioje dirba vertėja.
– Iš ko neriate kilimus? Kaip pasirenkate spalvas?
– Kilimus neriame daugiausia iš medvilnės. Šie siūlai malonūs liesti, natūralūs, spalvingi. Išskalbtas toks kilimas nepraranda formos, nesiraukšlėja. Siūlų reikia tikrai daug, nes kilimai turi būti ganėtinai stori, kad patiesti ant grindų neslydinėtų ir gerai laikytų formą.
Kiekvienas kilimas tai lyg maža istorija, kurią padiktuoja žvilgsnis į žydinčias gėles ar vakaro prieblandą. Tad kartais sumąsčius kilimo spalvinę gamą reikia gerokai pavargti ieškant tinkamų atspalvių siūlų.
– Kas svarbu Jums Jūsų kūryboje?
– Ko mūsų kilimuose daugiau – amato ar kūrybos – sunku pasakyti. Be abejo, reikia mokėti valdyti vąšelį, išmanyti techninius dalykus, kaip parinkti siūlų storį, kur ir kaip platinti ar siaurinti nėrinį, apskaičiuoti siūlų poreikį reikiamo dydžio kilimui ir pan. O visa kita – fantazijos ir skonio reikalas. Tiesa, rasti tinkamo storio ir norimų atspalvių medvilnės siūlų irgi nėra lengva, be to, jie ganėtinai brangūs… Šis užsiėmimas mums mielas ir nepabostantis. Juk spalvų ir atspalvių yra gausybė, o jų derinių įvairovė neišsemiama. Mielai neriame ir pagal užsakymus. Tokiais atvejais stengiamės ne tik išklausyti užsakovo pageidavimus, bet ir užmesti akį į interjerą, kuriam kilimas numatytas. Mūsų kilimų užsakovai – dažniausiai moterys. Svarbiausia, jos vertina rankų darbą ir juo žavisi. Mes atsidūrėm lyg ir „ant bangos“, mat vis daugiau žmonių atsigręžia į gamtą, ekologiją, natūralų maistą, saikingą vartojimą, ima vertinti autentiškumą, rankų darbą. Tos idėjos artimos ir mums, o mūsų kilimai – tiesiog nauja senų tradicijų tekstilės interpretacija.
– Kokie yra Jūsų namai? Be ko jų neįsivaizduojate?
– Irmina: Man namai pirmiausia turi būti šviesūs ir erdvūs. Juose turi būti lengva judėti tarp daiktų. Namie kiekvienas turi turėti savo kertelę, kurioje galėtų užsiimti mėgstama veikla. Man įdomu ir gera matyti gyvenamas erdves, kuriose daug daiktų ir interjero puošmenų, bet pati taip gyventi negalėčiau, nes supratau, kad daiktų gausa mane labai blaško, o namuose noriu jaustis ramiai. Turbūt kaip ir kiekviena mama neįsivaizduoju savo namų be vaikų kūrybos. Ji – visur, tai irgi interjero dalis, beje, labai dinamiška ir nuolat kintanti.
Regina: Anksčiau būčiau sakiusi, kad namai – tai visų pirma namiškiai, vaikai ir nuolatinis jų keliamas bruzdesys. Dabar, kai dukros užaugo ir išsikėlė gyventi kitur, supratau, kas yra ištuštėjusio lizdo sindromas ir, matyt, turėsiu susikurti naują namų viziją. Šiaip jau namų neįsivaizduoju be gausybės knygų, geros tapybos darbų, tylaus džiazo ir… stirtų dėžučių su spalvingų siūlų kamuoliukais.
