„Viskas iš kiaušinio prasideda, visa gyvybė, visas vystymasis. Ar iš mažo, ar iš didelio, ar iš dar mažesnio, ar iš mikroskopinio, visas pasaulis yra iš kiaušinio. Todėl ne veltui visose tautose kiaušinis buvo kaip garbinimo objektas, jis buvo ne tik maistas, ne tik gyvybės pradžia, bet ir šventinių apeigų atributas“,- sako dailininkė tekstilininkė Jūratė Urbienė.
Anot menininkės, Lietuvoje, kaip ir kitose tautose, margutis užima šventišką gražią vietą. „Labai smagu, kad iki šių laikų yra išlikę tradicinių margučių naudojimo ir puošimo būdų. Manoma, kad mes daugiau esam susiję su slavų tautomis, nes Europoje mažiau žinoma tokių dalykų, kiaušinio apeigas mes randame daugiau slaviškų tautų pavelde“,- pasakojo J.Urbienė susirinkusiems į velykinį kiaušinių marginimą pagal senąsias lietuvių tradicijas galerijoje „Menas sau“.
„Kalbant grynai apie lietuviškąjį mūsų paveldą, tai jau XIII a. mūsų pilių griuvėsiuose archeologai yra radę kiaušinių iš kaulo arba duženas keraminio kiaušinio. Tai reiškia, kad kiaušinis buvo pamėgdžiojamas. Vėliau buvo mediniai kiaušiniai, jie buvo daromi vaikams pažaisti, nes neduždavo, patogūs, vadinami apgavikais“,- porino dailininkė ir priminė, kad kiaušinis yra puiki asmeninė dovana draugui.
O kad galėtum dovanoti – turi nudažyti. Tad Jūratės Urbienės kiaušinių dažymo natūraliais dažais pamokėlė visiems skaitytojams.
Senovėje, anot dailininkės, jokių cheminių dažų nebuvo, buvo dažoma augaliniais dažais, tie patys dažai buvo naudojami ir tekstilei, ir kiaušiniams dažyti.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Senas receptas pavadinimu „Gelažuniai“, kuriuo kiaušiniai dažomi juoda spalva. Jam reikia turėti alksnio arba juodalksnio, arba ąžuolo žievės – tokių medžių arba augalų, kurie turi daug taninų. Tas žieves reikia kokią parą ar kelias dienas išmirkius gerai pašutinti. Paskui pririnkti visokių nereikalingų geležinių surūdijusių dalykų ir sumesti viską į didelį puodą su tom žievėm. Pastovėjęs savaitę arba dvi, tas skystis pajuoduoja ir tai jau yra vadinami „gelažuniai“.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Modernesnis variantas skubantiems: galima tokiems dažams imti ir panaudotas arbatžoles, pamerkti, paskui įpilti geležies sulfato, o efektas yra tas pats. Palaikius kelias valandas, kiaušinis nusidažo pilkai, o palaikius per naktį – jau juodas.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Lygiai nudažyti buvo galima naudojant daugelį augalų. Visi mes puikiai mokam dažyti su svogūnų lukštais, jeigu ilgai pavirini, išeina labai gražūs kiaušiniai. O jeigu pasiruošite violetinių svogūnų lukštų, spalva bus dar gražesnė.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Vasarą prisirinkus ramunėlių ir įbėrus į jų nuovirą truputį alūno, tai iš šviesiai geltonos gausime auksinę spalvą.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Labai dažingas augalas yra šaltalankis. Išverdam stiprią košę iš lapelių ir dedam kiaušinius. Jie ne tik nusidažo, bet dar ir raštas išeina. Įdomiausia, kad tik išėmus kiaušinis buvo gana šviesus, bet ore pradėjo oksiduotis, tamsėjo, tamsėjo ir išėjo visiškai tamsus.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Tai pats paprasčiausias kiaušinių dažymo būdas ir tokie kiaušiniai vadinasi dažytiniai. Taip dažydavo šeimininkės, kai neturėdavo laiko. Pavyzdžiui, bėgdavo greit į kluoną, imdavo pakratų – tai šieno nuobiros, kur būdavo visokie lapeliai ir žiedeliai, ir dažydavo tame užmerktame mišinyje.
„Gelažunių“ dažymo būdas yra žemaitiškas. Žemaičiai mėgo labai tamsias ir gilias spalvas. Taip pat jie labai mėgo marginti vašku. Vaškas būtinai turėjo būti bičių, dar galėjo būti iš avilio išimamas pikis, tada tas vaškas sumaišytas su pikiu būdavo rudos spalvos. Margindavo arba ant kietai išvirto balto arba šviesiai nudažyto kiaušinio. Paskui įdėjus į tamsius dažus išeidavo šviesus ornamentas.
Marginimo raštai dažniausiai atėję iš archaiškų laikų. Bet tie raštai yra bendri visoms mūsų paveldo sritims. Tas pačias saulutes rasime ir keramikoje, ir medžio raižiniuose, audimo raštuose, kryždirbystėje.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Aukštaitijoje populiaresnis buvo kiaušinių skutinėjimas. Žinomas arba subtilus linijinis skutinėjimo būdas, siauromis linijomis apimantis visą kiaušinio erdvę, arba stiprių vyriškų linijų būdas. Skutinėjant atsirasdavo ir paukšteliai, ir visokie gamtos peizažai.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Štai raudonai kiaušiniai nudažyti augalu, atkeliavusiu iš Pietų – tai braziliškas medis.
DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Tautodailininkė Nijolė Jurėnienė pademonstravo kiaušinių marginimą vašku.
Prieš pradedant marginti kiaušinius, juos pirmiausia reikia bent pusvalandį palaikyti šaltame vandenyje, paskui muilu nuplauti po tekančio vandens srove. Kai kiaušinis išdžiūsta, jį reiktų palaikyti delne, kad sušiltų. Kai kiaušinis įšyla, galima pradėti jį marginti vašku. Geriausia marginti bičių vašku, nes jo labai gražus gelsvas atspalvis, todėl ant balto kiaušinio raštų spalva būna ryškesnė, o ant rudo lukšto kiaušinių marginimo beveik nesimato. Todėl tokiu atveju vašką reikėtų padeginti, tada raštas tampa juodas.
Kai vaškas įkaista, imamame pagaliuką, į kurio vieną galą įsmeigta vinutė. Tada atsargiai įmerkiame pagaliuką į vašką, truputį palaukiame ir piešiame ornamentus ant kiaušinio.
„Aš dažniausiai piešiu saulės, mėnulio, žvaigždės, ugnies ženklus. Taip pat dažnai ant margučių piešiamas karūnuotasis saulės žaltys. Žalčio formą primena „s“ raidė, kurios vienas galas baigiasi smailai, kaip žalčio uodega, o kitas – kaip žalčio galva, virš kurios dar nupiešiami trys brūkšneliai, kurie simbolizuoja saulės spindulius. Daugelio tautų simbolikoje žaltys ir yra tas kosmoso gyvūnas, kuris padėjo didelį kiaušinį, iš kurio gimė visa Visata. Taigi žaltys yra gyvybės ir kosmoso simbolis“, – pasakoja tautodailininkė Nijolė Jurėnienė.
Ant margučių dažnai galima pamatyti lelijos simbolį, nors daugeliui atrodo, kad tai tulpė. Taip pat dažnas marginimo ornamentas – paukščio pėdelės, kurios šiuolaikiniams žmonėms panašios į medžių lapus. Paukščio pėdelės kiaušinį dalija išilgai į dvi dalis – dieną ir naktį.
Trikampiai, nupiešti smailumu į viršų arba smailumu į apačią, simbolizuoja moteriškąjį bei vyriškąjį pradą. O sudėjus trikampius smailumu aukštyn ir smailumu žemyn, gauname rombą, kuris reiškia šeimą.
